•  Ar koks nors psichologas Šiauliuose taiko hipnozę ar kitą metodą, padedantį įveikti baimes, konkrečiai – auditorijos baimę?

Hipnozė nebelaikoma pačiu efektyviausiu metodu baimėms įveikti. Šiuo metu plačiau taikoma kognityvinė elgesio terapija. Pastarosios metodus, kaip ir hipnozę, ne vienas psichologas Šiauliuose yra įvaldęs bei taiko, taip pat ir mes.

  • Koks psichologas Šiauliuose geriausias? Nenoriu savo sunkumų pasakoti bet kam...

Pati klausimo potekstė , kad Jums reikia paties geriausio, jau gali būti viena iš problemų, dėl kurių Jums reikia psichoterapijos. Deja, tiesiogiai į Jūsų klausimą atsakyti neįmanoma, nes nė vienas psichoterapeutas ar psichologas Šiauliuose, kaip ir Lietuvoje, reitingo balų neturi. Patartume patyrinėti specialistų CV ir pasirinkti iš jų pakankamai gerą .

  • Kaip galiu būti tikra, kad mano asmeninę informaciją psichologas saugos paslaptyje, jei Šiauliuose visi visus pažįsta?

Psichologas ir psichoterapeutas tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje yra profesinės etikos įpareigotas laikytis konfidencialumo. Tai jo sąžinės reikalas, o šimtaprocentinės garantijos, suprantama, nėra. Patartume kelti klausimą kitaip: ar pasitikite konkrečiu specialistu, ir ar tikite jo sąžiningumu. Jei ne, tai geriau ir nepradėti, nes arba procesas labai užtruks arba bus laiko ir lėšų švaistymas.

  • Kuo skiriasi psichiatras, psichologas ir psichoterapeutas?

Psichologas yra specialistas, baigęs psichologijos studijas universitete, įgijęs bakalauro ar magistro laipsnį. Jis gali teikti trumpalaikes psichologo konsultacijas, o atskirais atvejais -taikyti psichologinį testavimą.

Psichoterapeutas yra gydytojas arba psichologijos magistras, baigęs podiplomines studijas, kurios trunka nuo 3 iki 5-6 metų ir įgijęs psichoterapeuto kvalifikaciją. Jis gali teikti trumpalaikes ir ilgalaikes psichoterapijos paslaugas, moka diagnozuoti asmenybės ir psichikos sutrikimus bei parinkti tinkamą psichoterapijos rūšį.

Psichiatras yra gydytojas, podiplominėse internatūros ar rezidentūros studijose įgijęs psichiatro specializaciją. Jis moka diagnozuoti psichikos sutrikimus, skirti medikamentinį gydymą, nukreipti pacientą socialinio darbo specialistams, psichologams ar psichoterapeutams, paruošti reikiamus dokumentus neįgalumo komisijai, išduoti įvairias pažymas, laikino nedarbingumo pažymėjimus.

  • Kodėl psichogas taip vengia patarti, ką žmogui daryti? Juk žmogus to ir eina pas specialistą...

Natūralu, kad daugelis žmonių sąmoningai arba nesąmoningai iš specialisto tikisi patarimo, ką daryti, kad „būtų geriau“.

Kad psichoterapija būtų produktyvi, klientas ir specialistas turi būti lygiaverčiai proceso dalyviai. Problema ta, kad patariantysis tampa lyg aukščiau stovinčiu, geriau žinančiu, išmintingesniu, o tas, kuris laukia patarimo - mažiau išmanančiu, silpnesniu. Santykis iš karto tampa nelygiavertis. Labai retais atvejais psichologas ar psichoterapeutas gali patarti, netgi griežtai perspėti ko nors nedaryti, bet tai visada yra išimtis, o ne taisyklė.

  • Kodėl psichogas nepaguodžia, neužjaučia, yra šaltas ir abejingas?

Be abejo, kai yra sunku, visiems norisi paguodos ir užuojautos. Psichologas ar psichoterapeutas irgi yra žmogus ir užuojauta jam ne svetima, tačiau užjaučia ir guodžia stipresnis silpnesnį ir santykis tampa nelygiavertis. Be to, specialisto atjauta yra kiek kitokia, nei tiesioginė paguoda, kurios sulaukiame iš draugų ir artimųjų. Iš pirmo žvilgsnio  specialistai gali atrodyti šalti ir abejingi, bet kiek jausmų kyla, klausantis kliento, žino tik tie, kurie dirba tą darbą kasdien.

  • Kodėl psichologas ignoruoja mane varginančius simptomus ir nesiima jų kuo greičiau šalinti, o gilinasi į visokias pašalines temas?

Nors daugelį klientų būtent simptomai atveda į specialisto kabinetą, psichoterapijos tikslas  nėra simptomų šalinimas. Simptomas – tai aliarmo signalas, liudijantis, kad psichologiniai gynybos mechanizmai nebesusitvarko su vidaus ar išorės stresoriais. Simptomas padeda savaip, skausmingai tvarkytis su problema. Psichologas siekia padėti Jums suvokti gilumines problemas, rasti  simptomų šaknis. Darže nukapojus kauptuku piktžoles, o šakniss palikus,  po pirmo lietaus jos atžels. Simptomų išnykimas psichoterapijoje yra labiau numanomas „pašalinis efektas“, nei darbo galutinis tikslas.

  • Kodėl po kiekvieno seanso aš nesijaučiu geriau, o kartais jaučiuosi net blogiau?

Psichoterapijos darbas yra sudėtingas procesas, kurio metu vyksta intensyvus kliento „judėjimas“.  Savęs pažinimas gana dažnai kelia nemalonius ar net skausmingus išgyvenimus. Todėl psichoterapijai reikia ryžtis panašiai, kaip operacijai. Skausmingos patirtys veda prie esminių gyvenimo kokybės pasikeitimų ir galiausiai - prie simptomų išnykimo. Tarpiniai būsenos pablogėjimai dažniausiai liudija sėkmingą darbą. Ir atvirkščiai, „beskonis“, „drungnas“, vangus arba euforiškai pakilus procesas dažniausiai reiškia blankų arba trumpalaikį būsimą rezultatą.

  • Ar psichologas  gali mane išmokyti, kaip elgtis, kalbėti su sutuoktiniu, kad jis mestų gerti?

Tai gana dažnas ir neretai nesąmoningas lūkestis. Šio motyvo vedami klientai stengiasi į psichoterapijos procesą atitempti kitus žmones - sutuoktinį, vaikus, gimines, kuriems „reikia pagalbos labiau“. Žmogui visada norisi eiti lengviausiu keliu, o gyventi yra patogiau, kai keičiasi kitas. Deja, dažniausiai ši iliuzija lieka neįgyvendinta, kiti pagal mūsų norus nesikeičia. Psichologas savo laikysena, bendravimo būdu, vertybėmis gali tapti bendravimo, kalbėjimo pavyzdžiu, bet jo pagrindinis tikslas yra padėti klientui susivokti, kur ir kaip jis prisideda prie varginančios problemos.

  • Ar galės mane suprasti psichologas, kuris yra vyras/moteris, vedęs/ neturi šeimos, turi/neturi vaikų, yra daug vyresnis/jaunesnis ir pan.?

Natūralu, kad tokie klausimai klientams dažnai kyla, nes mes visi linkę remtis savo bendrystės su kitais žmonėmis patirtimi, tačiau ryšys su psichologu arba psichoterapeutu yra kitoks, specifinis. Dar 1978 m. lenkų mokslininkės Kosewkos atliktoje studijoje įrodyta, kad asmeninės specialisto savybės reikšmingos proceso pradžioje, bet nebetenka svarbos maždaug po dvidešimties susitikimų, t.y. maždaug po pusmečio. Tada psichoterapeutas tampa „objektu“ be lyties, amžiaus, šeimos statuso. Labai panaši ir abejonė, išreiškiama žodžiais „aš niekada negalėsiu atsiverti svetimam“. Pradžioje taip gali būti, bet ilgainiui, kaip ir visuose kituose santykiuose, tas „svetimas“ ima darytis „savu“ ir kliūtys išnyksta.

  • Kam man psichologas, jei aš turiu gerą draugą (-ę), kuriai galiu apie save viską pasipasakoti?

Turėti „palaikymo komandą“ iš tiesų yra labai svarbu ir mus suprantantys draugai, giminės, artimieji padeda įveikti daugumą gyvenimo sunkumų. Jei to pakanka –viskas gerai, o į specialistą kreipiamasi tada, kai gero draugo išklausymo nebepakanka. Pasipasakojimas psichoterapijoje yra išorinis įspūdis ir pradinis etapas, o tolesnis darbas yra gilesnis savęs suvokimas, problemų analizė, naujų kelių ieškojimas. Psichoterapeutas dirba, naudodamas ne asmeninį žavesį, asmenines savybes ar gyvenimo patirtį, o savo psichoterapijos mokyklos metodus, instrumentus . To paprastai draugas (-ė) neturi, jis „dirba savimi“.

  • Girdėjau, kad psichoterapijos procesas turi trukti metų metais. Ar nėra trumpesnio kelio?

Psichoterapija prasideda nuo kontrakto (susitarimo), kurio metu yra aptariami tikslai, uždaviniai, trukmė, kaina, bendrosios taisyklės, tokios kaip etikos nuostatos, konfidencialumas ir kita. Priklausomai nuo uždavinių, psichoterapija gali būti ilgalaikė , trunkanti daugiau nei penkiasdešimt susitikimų, arba trumpalaikė. Pobūdžio atžvilgiu gali būti pasirenkama individuali arba grupės, psichoanalitiškai orientuota ar kognityvinė elgesio terapija.

  • Ar visi specialistai laikosi tų pačių principų?

Kiekvienas psichologas, kaip ir kitas su žmonėmis dirbantis specialistas, turi laikytis bendrųjų principų: konfidencialumo, pagarbos žmogui, jo orumui, moralumo, sąžiningumo, klientų neišnaudojimo, nediskriminavimo bet kokiu pagrindu. Psichoterapeutas dar privalo laikytis jo mokyklos draugijos (-ų) Etikos kodekso reikalavimų. Visi šie aspektai ir principai turi būti aptarti kontrakto, kuris gali būti tiek žodinis, tiek rašytinis, sudarymo metu.

Darbo metodai ir specialieji principai gali daugiau ar mažiau skirtis, priklausomai nuo psichoterapijos paslaugų specialisto įgyto išsilavinimo kurioje nors (ar kelių) psichoterapijos mokyklų.

  • Kaip vyksta susitikimai ir ką aš juose turiu daryti?

Darbas dažniausiai vyksta žodžiu, kalbantis. Seansai paprastai trunka 45-50 min 1-2 kartus per savaitę, išskyrus pirmąjį, kuriam kai kurie specialistai skiria tiek laiko, kiek reikia, bet ne ilgiau 90-120 min.

Psichonalizėje ir psichoanalitinės krypties procese specialistas paprastai tikisi, kad klientas laikysis pagrindinės taisyklės: mintis ir jausmus, kurie kyla, reikšti žodžiais. Šis principas reiškia, kad tiek jausmai, tiek mintys yra vienodai svarbios. Žodžiai „kurie kyla“ reiškia, kad pirmenybė teikiama jausmams ir mintims, kurios kyla susitikimo metu. Be abejo, klientas gali kalbėti aktualiomis temomis, kurias atsinešė, juo labiau, jei apie tai galvoja sėdėdamas kabinete. Frazė „reikšti žodžiais“ nusako pagrindinį darbo pobūdį –kalbėti. Todėl viskas, kas nėra žodžiai, reiškia nutolimą nuo pagrindinės taisyklės ir yra suprantama labai plačiai: tai gali būti vėlavimai, „užmiršimai“, išėjimai anksčiau, vaikštinėjimas, langų atidarinėjimas/uždarinėjimas, netgi ašaros... Tokiu atveju paprastai psichoterapijos paslaugų specialistas prašo „išversti“ veiksmus į žodžius.

Kitų psichoterapijos mokyklų (kognityvinės elgesio terapijos, geštalto, psichodramos) specialistai gali naudoti ir naudoja savo mokyklos specialiuosius metodus.

Svarbiausia sėkmingo darbo sąlyga yra tikras ir nuoširdus kliento smalsumas, pasiryžimas tyrinėti, kas vyksta jo viduje.

 

 

Go to top